Gimnazijos direktorės žodis Holokausto tema

Gimnazijos direktorės dr. Ruth Reches žodis:
Šiandien mes minime Holokausto aukų atminimo dieną.
Kiekviena žydų šeima turi savo karo istoriją. Aš taip pat turiu.
Mano senelė su šeima buvo kalinami Šiaulių gete.
1944 m. getą pradėjo likviduoti ir žmones vežti į koncentracijos stovyklas. 

Trumpa ištrauka iš senelės prisiminimų.
„Niekas nežinojo kur mus veža. Mus įgrūdo į vagonus ir atvežė iki pat Štuthofo. Štuthofe mus išvarė iš tų vagonų be nieko. Visi daiktai, kuriuos buvom pasiėmę su savimi – lagaminai, minkšti daiktai-viskas liko vagonuose. Užtat kad užpuolė vokiečiai su
nagaikom ir šunimis ir varė iš vagonų. Mus išvarė ir pasodino dideliame kieme. Ten mes sėdėjom ant grindų visą naktį. Paskui atrinko vyrus. Tarp jų buvo mano tėvas, ir dėdė. Juos išvežė į Dachau, o mus paliko Štuthofe. Kiekvieną dieną išvarydavo į lauką stovėti. Stovėdavom ištisom valandom, ant saulės. Neleido nei atsisėst. Jeigu tik krūpteli, tai gauni su nagaika per galvą.
Valgyti duodavo vieną riekelę duonos ir vandens. Mes ten išbuvom gal tris mėnesius. Po to mus išvežė į darbą. Išvežė kasti apkasų tankams. Tai mes ten išdirbom iki vasario mėnesio.
Aš prisimenu, kaip aš buvau duobėj, kasiau žemę, priėjo vokietis ir man lazda per plaukus perbraukė. Ir klausia ;“kiek jai metų?“ Mano mama sako aštuoniolika, o man buvo trylika metų. Tu meluoji, sako, ir mama jau galvojo, kad tuoj jis mane nušaus. Bet nenušovė.
O buvo vienas prižiūrėtojas lenkas. Tai jis labai dažnai atnešdavo gabaliuką duonos, ir prašė mamos, kad
jam leistų mane paimt. Sakė: „Ją gi užmuš čia, ji neišgyvens. Duok tu man ją, paskui pasiimsi po karo“. Bet mama sakė: „Kaip bus su visais bus, taip ir su ja“.
O aš buvau tokia kūda, kad galėjai perlūžt. Aš negalėdavau net įlipt į tą duobę, kad kasti. Mane įkeldavo. Ir visą laiką neturėjau ką apsirengt. Mano mama man atidavė savo paltą. Nes mano buvo kaip chalatas, šaltas. Visą žiemą mes gi dirbom lauke.
Vasario mėnesį keturiasdešimt penktų metų kai rusų armija priartėjo, tai mus suvarė visus į tvartą. Ir ten mes ištisai gulėjom. Valgyti neduodavo, tik lupenas nuo bulvių atveždavo. Ir mes ten tik gulėjom. Nieko negalėjom daryti. Nei atsistoti, nei išeiti. Nieko. Uždaryti visą mėnesį gulėjom.
Ir prasidėjo epidemija. Šiltinė. Kiekvieną rytą ateidavo du vyrai ir pririšdavo diržą prie kojos ir ištempdavo negyvus. Kieme buvo jau kalnas negyvų.“
Su tokiais prisiminimais gyvena ne vienas žmogus, išlikęs gyvas. Ir jo vaikai, ir anūkai.
Šiandieną mes minime žuvusius ir tai suteikia viltį, kad tokie baisumai daugiau nepasikartos.