Miela bendruomene,
gimnazijos vadovybė vis sulaukia klausimų, susijusių su šių dienų situacija Izraelyje, Lietuvoje ir visame pasaulyje. Jums rūpi, kokių priemonių imamės vaikų saugumui užtikrinti ir tuo pačiu apsaugoti juos nuo nereikalingų emocijų. Šiame laiške apibendrinsime žingsnius ir sprendimus, kuriuos šiai dienai esame priėmę.
Izraelyje situacija pasikeitė per vieną dieną. Ten kasdien krenta raketos ir žūsta žmonės, jie grobiami, sužeidžiami, žalojami. Daugelis iš mūsų Izraelyje turi giminių, draugų, kiti – pažįsta šią šalį ir jos žmones iš kelionių. Savaime suprantama, nors ir netiesiogiai, bet karas labai stipriai smogė ir mums, paveikė visą mūsų bendruomenę. Ir mūsų vaikus.
Per kelias dienas mobilizavomės ir sudarėme veiksmų planą gimnazijoje. Be to, kad daug kalbame su vaikais apie situaciją, rengiame paramos Izraelio žmonėms akcijas (vakar koridoriuose šurmuliavo kepinių mugė, kurioje surinktas lėšas paaukosime Magen David Adom organizacijai, sekmadienį vyks koncertas Izraeliui palaikyti, kuriame dainuos ir šoks mūsų mokiniai), svarbiausias mūsų tikslas – užtikrinti vaikų saugumą ir emocinį stabilumą.
1. Saugumas
Mokyklos pastatą saugo ir profesionalai, ir savanoriai.
● Policija, Vilniaus miesto 3-ojo policijos komisariato pareigūnai, taip pat situacija rūpinasi ir Vilniaus miesto savivaldybės viešosios tvarkos skyrius. Įvertinus realias grėsmes, patruliuojanti policija labiau ramina vaikus, nei kelia nesaugumo jausmą.
● Saugos tarnyba GRIFS AG, kurie patys pasisiūlė padėti ir saugo mus visuomeniniais pagrindais. Ačiū jiems!
● Tėvai savanoriai. Jie susibūrė vos po keleto dienų nuo „Hamas“ teroristų atakos Izraelyje, kai išorinės pagalbos išties dar stigo, be to, supratome, kad niekas savo vaikų geriau nesaugos, kaip jų tėvai. Žinoma, savanoriai praėjo mokymus, kad žinotų, kaip atpažinti grėsmę ir į ją tinkamai reaguoti.
● Visa bendruomenė. Visi esame budrūs ir kviečiame būti dar budresniais, apie tai kalbėjome ir su vaikais, surengėme jiems mokymus. Grėsmei sumažinti reikia akių, ausų ir mąstymo, todėl vaikus paraginome atvykti į gimnaziją stebint aplinką (o ne telefono ekraną). Priminėme taisyklę: matai kažką keisto – būtinai pranešk, tegu įvertins kiti, nebandyk pats sau paaiškinti. Keisti gali būti žmonės (apsirengę per daug arba per mažai, keistai elgiasi, stoviniuoja, fotografuoja), transportas (važiuoja per greit arba per lėtai, neįprastas) ir daiktai (palikti ne vietoje, tarsi niekieno, keistos formos ar dydžio). Vyresnius vaikus pakvietėme pasistengti būti atpažįstamiems, nusiimti šalmus, nusišypsoti – taip tėvams savanoriams lengviau juos identifikuoti kaip savus.
● Evakuacijos pratybos - galėjome pasipraktikuoti, kaip svarbu grėsmės akivaizdoje nepanikuoti ir klausyti mokytojų nurodymų.
2. Emocinis stabilumas
● Psichologų pagalba. Iškart po teroristų atakos Izraelyje gimnazija organizavo paskaitas mokytojams, per kurias psichologai aiškino, kaip apie karą šnekėti su vaikais, kaip juos stebėti ir į ką atkreipti dėmesį, koks vaikų elgesys jau kelia nerimą ir ką apie tai informuoti, kad būtų imtasi teikti pagalbą.
Naudojame ne vien savo resursus – kreipėmės ir į Vilniaus pedagoginę psichologinę tarnybą, kuri šiuo sudėtingu laikotarpiu sutiko su mumis bendradarbiauti. Šį trečiadienį vyks susitikimas su tėvais ir mokytojais, kurie galės tiesiogiai užduoti klausimus psichologams apie vaikų streso ypatumus ir įveikos būdus.
● Tėvų emocinė būsena. Svarbiausia, ką turi suprasti tėvai – vaiko savijauta visų pirma tiesiogiai priklauso nuo jūsų savijautos. Mokykloje su vaiku kalbėtis yra beprasmiška, jei namuose tėvai į įvykius reaguoja itin jautriai, emocingai, panikuoja, neriboja informacijos atžaloms.
Tam, kad galėtumėte pasirūpinti vaikais, jūs turite pasirūpinti savimi! Čia išties tinka dažnai naudojamas pavyzdys apie lėktuvo deguonies kaukę – atsitikus nelaimei ją pirma užsidedi sau, ir tik tada gali padėti kitiems.
Bijoti, liūdėti, pykti, pergyventi tokioje situacijoje yra normalu. Visos jūsų išgyvenamos emocijos yra normalios, nes pati situacija yra nenormali. Bet. Kai mes negalime kontroliuoti įvykių, kurie sukelia stresą, mes galime kontroliuoti streso įveiką.
Jei tėvai nesugeba susitvarkyti su stresu, svarbu rasti kitą asmenį, su kuriuo vaikas galės kalbėtis.
● Baimę suvaldyti padeda kontrolės jausmas. Vaikui gali atrodyti, kad situacija yra visiškai praradusi kontrolę – juk karas tolygu griūvančiam pasauliui. Iš tiesų kontroliuojamų dalykų vis tiek yra daug. Pasiūlykite vaikui apsidairyti aplinkui ir garsiai įvardinti, ką jie gali kontroliuoti. Tai suteikia pagrindą po kojomis.
Atsakykite į vaikų klausimus sąžiningai. Net jei ir nežinote visų atsakymų, vaikams svarbiausia jausti, kad jūs atėjus laikui gebėsite priimti sprendimus, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, ir kad užtikrinsite jų saugumą. Svarbu vaikams suteikti amžių atitinkančią informaciją – nei per daug, nei per mažai.
Pavyzdžiui, nemažai vaikų gimnazijoje jaudinasi, kad jų tėvus, kurie yra Izraelio piliečiai, gali pašaukti kariauti. Ši baimė turi pagrįstumo, todėl būtina jiems paaiškinti, kokia yra šeimos perspektyva – ar tikėtina, kad jus pakvies į tarnybą, ar ne, ar tikėtina, kad vyksite, kodėl vyksite arba nevyksite. Atviras pokalbis padeda žinoti, ko tikėtis, ir teikia ramybę.
● Grėsmės akivaizdoje be galo svarbi rutina. Tai ypač padeda išlaikyti kontrolės ir stabilumo jausmą. Ir tai yra priežastis, dėl ko nepereiname prie nuotolinio mokymosi, nors daugelis apie tai teiraujatės.
Jei tik įmanoma – niekas vaiko gyvenime neturi keistis. Saugumą teikia įprastos taisyklės ir maksimalus užimtumas. Todėl nerekomenduojame nutraukti būrelių lankymo. Juk sunku atsakyti, kuriam laikui – mėnesiui, metams? Nelankymas tik labiau pakenks vaikui, iškriks jo ritmas, saugumo jausmas.
● Telefonai. Klausiate, ar nebūtų logiška nebesurinkti rytais iš vaikų telefonų, nes juk šiomis dienomis svarbu užtikrinti su šeima nuolatinį ryšį. Gimnazijoje priėmėme sprendimą nekeisti taisyklių – būtent todėl, kad taisyklės dabar visiems labai reikalingos norint nekelti panikos. Bendraujame su policija, stebime grėsmę ir iškilus rizikai telefonai, be abejo, bus išdalinti.
● Prieiga prie medijos šaltinių. Internetas pilnas melagienų (fake news), baisių įtaigių vaizdų, kurie neigiamai veikia vaikų nervų sistemą. Vaikams svarbu riboti priėjimą prie medijos, nes jie negeba atskirti, kas tikra, o kas ne. Taip pat labai svarbu – tiek vaikams, tiek tėvams – neskaityti naujienų ištisą dieną, „neskrolinti“ po viso pasaulio portalus. Kai skaitote, atkreipkite dėmesį, į ką fokusuojatės – į siaubingus įvykius, ar į žmonių heroizmo istorijas ir šalies humanitarinę pagalbą nukentėjusiems, kareiviams. Nors atrodytų, kad šį momentą sunku rasti balansą, pozityvios informacijos skaitymas padės jums sustiprėti.
● Atviras bendravimas. Skatinkite vaikus užduoti klausimus ir atvirai dalytis savo mintimis bei jausmais: „Esu čia, jei nori pasikalbėti. Gali užduoti man bet kokius klausimus.“; „Visada gali ateiti pas mane pasikalbėti apie savo mintis ir baimes. Nerimauti yra normalu, kad ir ką jaustum“.
● Solidarumas. Pabrėžkite užuojautos ir sanglaudos svarbą sunkiais laikais. Skatinkite vaikus palaikyti ir rūpintis vieni kitais, aktyviai leisti laiką kartu, o ne bendraujant internete. Pamokykite, kad nedidelis malonus gestas ar gražus žodis gali labai padėti žmogui, kuriam to reikia.
● Kas gali padėti. Meditacija, lėto ir gilaus kvėpavimo pratimai, masažas, fizinė veikla ar šokiai – skamba paprastai, bet išties padeda.
Pasistenkite pailsėti – visos emocijos paaštrėja, kai esate neišsimiegojęs. Ypač svarbu pasirūpinti, kad vaikai eitų miegoti laiku, laikytųsi režimo.
Nors retkarčiais atsiribokite – paskaitykite gerą knygą, pažiūrėkite filmą, klausykite muzikos. Kalbėkite su tais žmonėmis, kurie suteikia jums gerų emocijų. Savanoriaukite – pagalbos suteikimas šiuo sunkiu laikotarpiu padeda suteikti jam prasmės.
Vaikai galėtų piešti, kurti istorijas, rašyti dienoraštį kuriame aprašytų savo baimes ir nerimą, ir taip ją kontroliuotų.
