Tikėjimas žmogiškumu: po filmo „Irena“

Šį filmą pamatyti būtina! Taip mano ir mūsų gimnazijos mokytojai, ir mokiniai, tad patraukė į kino teatrą žiūrėti Giedrės Žickytės filmo „Irena“ – apie neeilinę Holokaustą išgyvenusią asmenybę Ireną Veisaitę.

Kitądien dešimtokai ir vienuoliktokai klasėje su lietuvių kalbos mokytoja Jurgita reflektavo išsineštas mintis ir emocijas, kurias jiems sukėlė „Irenos fenomenas“.

● Remdamiesi mokytojos parengtomis citatomis apie filmą, jaunuoliai diskutavo apie tikėjimą žmogiškumu net ir tamsiausią valandą, šviesą juodumoje; apie šalia žiaurumo visad egzistuojančius kitus pasirinkimus; ramią Irenos stiprybę, kuri jokiu būdu nereiškia nuolankumo, ir tos ramybės kainą.

● Ką filme reiškia pauzės, žvilgsniai, nutylėjimai, turintys tiek daug jėgos.

● Ar filmas tebėra aktualus šiandien? Ar Irenos vertybės galėtų būti koordinačių sistema, kaip išgyventi neramius laikus? Ar galėtų žodžiai „nesilygink nelaimėmis“ ir „niekada nekeršyk“ tapti kelrodžiu ir įveikti norą atsiskaityti akis už akį?