Tarptautinė moksleivių filosofijos olimpiada Varšuvoje: įkvėpiantis Kybartų moksleivio pavyzdys

Rugsėjis 2026 -- Algis Davidavičius, Žydų tautos tradicijų (dorinio ir filosofinio ugdymo) mokytojas

Laisvė ir protas virš Vyslos
Kadaise drąsūs Apšvietos Lietuvoje sūnūs gynė Abiejų Tautų laisvę Varšuvos priemiestyje Pragoje nuo Rytų tironijos pulkų. Simboliška, kad šiuolaikinėje priešiškos tapatybių poliarizacijos, vadinamosios kognityvinės karybos (angl. cognitive warfare) laikais, Lietuvos jaunimas Varšuvoje vėl parodo laisvo protavimo lyderystę.

Šių metų gegužės 14–17 d. Varšuvos universiteto Senojoje bibliotekoje vykusi XXXIV-oji tarptautinė moksleivių filosofijos olimpiada (IPO 2026) buvo didžiausia per visą jos istoriją. Susirinko 57 šalių delegacijos, esė rašė 118 mokinių - ir tarp pirmaujančių joje vėl buvo Lietuvos abiturientai! Man, kaip dr. doc. Jolantos Saldukaitytės (VU) ir Filosofijos mokytojų asociacijos prezidentės Miglės Petronytės suburto projekto tirti pasaulines filosofijos didaktikas komandos narį¹ ir praktikuojantį mokytoją šis renginys - tokiame dalyvavau pirmą kartą, kaip stebėtojas -- neužmirštamai įkvėpė.

Šiųmetė olimpiados tema buvo įvardinta kaip „Laisvė ir protas“ –- abi kategorijos ypač poliarizuotos įvairiose mūsų laikų “polikrizės” frontuose. Kartu šis motyvas skambėjo lyg senosios Lvovo–Varšuvos mokyklos priesakas: kiekvienam protaujančiam dera mąstyti aiškiai, argumentuoti griežtai, atsakyti už savo žodžių faktinį ir loginį adekvatumą. Kitaip iš iracionalumo šešėlių pradeda lįsti įvairūs ne vien dar Gojos piešti, bet ir visų mūsų kasdien dabar žiniose matomi barbariško tironiškumo ir begėdiško obskurantizmo monstrai. Svetingo Varšuvos universiteto, kurio patalpose olimpiada vyko, profesorių paskaitos mokiniams apie “viešosios” išminties paieškas bei viešąją proto panaudą (dr. prof. Paweł Łuków) arba apie tai, jog be tolerancijos nėra laisvės (dr. Peter Jonkers), šį obalsį tik sustiprino.

Per keturias valandas dalyviai turi parašyti filosofinę esė anglų arba kita oficialia IPO kalba (vokiečių, prancūzų ar ispanų), pasirinkę vieną iš keturių pateiktų citatų. Ši ilgametė olimpiados varžybų forma tikrina ne tiek sukauptas žinias, kiek mąstymo gylį ir mąstytojo ištvermę. Stebėtojas nerašo ir nevertina, tik žiūri. Tačiau protaujančios, jaučiančios sąmonės žvilgsnis, kaip moko mūsų kraštietis Levinas, nėra savaime neutralus: jį kaskart pritraukia, stulbina, įpareigoja Kito veidas… .

Iš paribio – į pasaulio centrą
Šiemet apdovanojimus pelnė net abu Lietuvos atstovai. Taip yra tebuvę tik 2012 m. Šįkart, kas turėtų džiugintį kiekvieną bendrapilietį, nedidelio Kybartų miestelio Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinys Rapolas Kukė (jį ruošė mokytojas Mindaugas Bučinskas) už esė pagal Iris Murdoch citatą iškovojo tarptautinį bronzos medalį. Kaip ir dera, pagritiną kuklumą kolegos atžvilgiu parodė Vilniaus licėjaus mokinė Saulė Staškevičiūtė (ją ruošė mokytojas Ernestas Šidlauskas), kuri nagrinėjo Aristotelio teiginį ir gavo vertinimo komisijos pagyrimo raštą.

Po pernykščio sidabro medalio Italijos Baryje tai rodo, kad Lietuvos filosofijos mokymo pakilimas nėra atsitiktinis -- delegacijai vadovavusi doc. dr. J. Saldukaitytė išrinkta ir į olimpiados Medalių komitetą: 2027 m. Kitąmet, 2027 gegužės 13- 16 d., Astanoje, Kazachstane vyksiančiame naujame PMFO ture ji su kitais komisijos nariais spręs dėl aukščiausių apdovanojimų.

Tačiau ne mažiau svarbu, iš kur jaunasis filosofijos bronzininkas atvyko. Kybartai – pasienio miestelis prie Karaliaučiaus krašto, rus. “Kaliningrado” srities, taigi tolokai nuo didmiesčių gimnazistų ir licėjistų terpės, iš kurios paprastai iškyla tarptautinių olimpiadų laureatai. Gera pasitvirtinti seną kinikų ir stoikų dar godotą tiesą, jog protaujantis asmuo yra viso pasaulio pilietis, ir gali pasiekti protavimo aukštumų nepaisant jokios atskirties.

Dar daugiau, drįstu jums atskleisti, jaunasis p. R. Kukė gyvena ir tvarkosi su ženkliu augimo sutrikimu. Minėdamas tai, nenoriu pigiai rėminti jo pasiekimo sensacinga „nepaisant visko“ retorika, kuri žmogų paverčia kliūčių įveikimo istorija TED stiliaus “įkvėpimo savęs tobulinimui” prakalbose ar kokio instagraminio “vargo gražuolio” (angl. poverty chick) atveju. Priešingai, noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į jaunojo kolegos sąmoningą, klasikinę savitvardos ir atvirumo pasauliui laikyseną, kurią mačiau: ramų susikaupimą, kuklų ir nereiklų kitiems orumą be jokios pozos, jokio “savęs brendinimo” jo patiriamų sunkumų dingtimi.

Ką stebėjau pats: p. R. Kukė odisėjiškai drąsiai kalbino, klausinėjo ir dalyvavo svarstymuose balsu su savo palyginus milžiniškais bendraamžiais pats, iššaukdamas visų simpatijas, pagarbą, o savo greitu bei eruduotu protavimu parodydamas švairiose veiklose dažnai didesnį “ūgį” už susirinkusius. Būtent ši laikysena, mano galva, ir yra tikroji šio išties išskirtinio visai Lietuvai -- ne tik akademinio, bet ir moralės praktikos pasiekimo esmė. Ta bronza Lietuvai yra tikras moralinis auksas.

Teberusenanti Stoos šviesa
Tai, ką p. R. Kukė pademonstravo mums ir visam pasauliui Varšuvoje, stoikai jau yra vadinę “gyvenimu pagal protą”². Epikteto „Enchiridione“ randame perskyrą: vieni dalykai mūsų galioje, kiti – ne.³ Mūsų kūnas, kilmė ir patiriamas atstumas iki galios ar įtakos centrų nėra (skirtingai šiuolaikinės populiariosios kultūros dalininkams) mūsų galioje; mūsų sąmoningi sprendimai, mūsų vidinis pritarimas ir valios pastanga – patyrimiškai yra (net jei šiuolaikiniai deterministai ir tuo abejotų). Įvairias kūno savybes stoikai laikė ta adiaphora – dalykais, kurie nelemia žmogaus vertės. Seneka priduria (Laiškai Liucilijui, 104): ne dėl to nedrįstame pasirinkti protingus dalykus, esančius mūsų valioje, kad mums tai sunku -- verčiau sunku dėl to, kad viso labo nedrįstame … .

Dar nesusipažinusiems skaitytojams nuobodoku mokytojišku papročiu priminsiu, kad Epiktetas (graikiškai jo vardas reiškia “Pirkinys") buvo vergas-paleistinis iš Frygijos Hierapolio, šlubas Romos imperijos paribio žmogus. Nepaisant to, jo pokalbiai su gana aukštos kilmės ir gerokų išteklių neužilgo tapo pavyzdžiu imperatoriaus Marko Aurelijaus savistabai. Imperatorius-stoikas pats sau akcentavo: kas trukdo veikti, tas veiksmą ir skatina, o kas stovi kelyje, tampa pačiu keliu (“Sau pačiam” V, 20).

Olimpiados šeimininkai tarp savo tradicijos filosofų minėjo ir Henryką Elzenbergą – tarp kitko, Marko Aurelijaus tyrinėtoją, tarpukariu dėsčiusį ir Vilniaus Stepono Batoro universitete! Pasaulis tampa ne tik atradimų begalybės horizontu stoiškam protui, bet ir jaukia saviškių – kolegų mąstytojų ir tyrinėtojų bendrija – oikeiosis praktikams: taip stoikų gija Varšuvoje netikėtai išryškina ir Vilniaus filosofavimo tradicijas. P. R. Kukė šia prasme yra daugiau, nei vilnietis: jis yra mūsų mūsų civitas, mūsų res-publica filosofas: laisvas tas, sakytų vėlesnis beveik-stoikas Spinoza, kas veikia vien iš savo suvoktos prigimties būtinybės (Etika, I, apibr. 7). P. R. Kukė nesirinko nei savo kūno ribotumų, nei gyvenimo geografinės-ekonominės padėties. Jo galioje buvo keturios valandos, citata ir valia tvarkingai, išsamiai mąstyti – ten jis ir nukreipė visą savo conatus!

Aukščiau paribio: laisvė protauti
Spinoza beje perspėja, kad dar niekas (ir mūsų dabartinėmis DI “revoliucijos” sąlygomis juolab) negali pats negali galutinai nusistatyti, ką įmanytų veikti mūsų kūnas (Etika, III, 2 teig. pastaba). Galia nėra dydis: tai gebėjimas veikti ir būti veikiamam daugeriopai. Aspektinio monizmo požiūriu ta pati pastanga išlikti savo būtyje reiškiasi kūno ir minties aspektais, dėl to Varšuvoje mačiau ne jų priešpriešą, o vieną ramiai save teigiančią galią.

Levinas rašo apie Kito aukštumą – matmenį, kuris nesutampa su jokiu kūno matu. Veidas, anot jo, nėra forma, kurią galima apžvelgti ir išmatuoti. Varšuvoje tai patyriau ne kaip sąvoką, o kaip susitikimą: į mane kreipėsi ne „mokinys su diagnoze“, bet mąstytojas.

Kaip mokytojas, pasirinkęs skatinti vaikų ir jaunimo protavimo pastangas kaip tik mūsų vis labiau patiriamos “polikrizės” – visuotinio priešiškumo ir technologijomis skatinamo neišmanymo šalia stiprėjančių ekologinių krizių – sąlygomis, grįžau iš Varšuvos su viltingu klausimu savo paties pamokoms: ar bent stengiamės vaikus mokinti protauti ir atskirti, kas išties yra jų galioje bei kas iš tikro ilgainiui svarbu, o kas – tikrai ne? Stoikų perskyros nėra abstrakcija ar smagūs memai; tai kasdienė reakcijų, impulsų valdymo disciplina, kurios galima išmokti bent jau paauglystėje, jei nepradėti dar anksčiau! Pažintis su laureatu paskatino ir mane burti mūsų žydiškoje Šolomo Aleichemo gimnazijoje pirmąjį filosofijos būrelį.

Lietuvos humanitariniam švietimui bendrai iš to manding verta pasimokyti dviejų dalykų: a) gabumų paieška turi pasiekti ir labiausiai ne tik geografiškai bet ir socialiai, ekonomiškai “nutolusias” nuo sostinės centro mokyklas – kur tikrai ne kiekvienas gabus, imlus ir aistrą protauti turintis vaikas sužino apie olimpiadą. O filosofijos pamoka turi būti b) ne tik žinių, bet ir moralinės laikysenos mokykla, kaip ją suprato dar stoikai.

Širdingai dėkoju Varšuvos universiteto Filosofijos fakultetui už svetingumą šiam mokinių protavimo turnyrui, Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai, p R.. Kukės mokytojui Mindaugui Bučinskui ir šeimai. Noriu tikėti, kad šis laimėjimas paskatins išdrįsti ir kitus regionų ar net didžiųjų miestų pakraščių mokyklų mokinius išdrįsti filosofuoti savo balsu. Gi pačiam p. R. Kukei – milžiniškas, ne tik mano, tikiu visos mano kartos ačiū už stoiškos doros ir protavimo drąsos pamoką visai suaugusiai Lietuvai, mūsų dar vis trapiai pilietinei bendruomenei!

_______________________________________
¹ Edukacinis tyrimas „Filosofijos mokymo vidurinėje mokykloje vertinimas“ (Nr. P-EDU-23-19) bendrai finansuojamas Europos Sąjungos pagal projektą „Edukacinių tyrimų proveržis“ (Nr. 10-044-P-0001), vykdomas pagal 2025 m. balandžio 1 d. sutartį su Lietuvos mokslo taryba ir 2025 m. balandžio 15 d. jungtinės veiklos sutartį su Vilniaus universitetu. Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą.

² Gr. τὸ κατὰ λόγον ζῆν (to kata logon zēn) – „gyventi pagal protą (logą)“. Diogenas Laertietis (VII, 86) aiškina, kad protingoms būtybėms gyventi teisingai pagal protą ir reiškia gyventi pagal prigimtį. Bendroji stoikų tikslo (telos) formulė – τὸ ὁμολογουμένως τῇ φύσει ζῆν (to homologoumenōs tēi physei zēn), „gyventi darniai su prigimtimi“ (VII, 87).

³ Gr. Τῶν ὄντων τὰ μέν ἐστιν ἐφ’ ἡμῖν, τὰ δὲ οὐκ ἐφ’ ἡμῖν – „iš esančių dalykų vieni yra mūsų galioje, kiti – ne“ (Epiktetas, Enchiridionas, 1, 1). Stoikų terminas τὰ ἐφ’ ἡμῖν (ta eph’ hēmin) reiškia „tai, kas mūsų galioje“. Tarp ne mūsų galioje esančių dalykų Epiktetas pirmiausia mini kūną: οὐκ ἐφ’ ἡμῖν δὲ τὸ σῶμα.

Šaltiniai