Nacionaliniame kraujo centre pažintis su donoryste

Nacionaliniame kraujo centre devintokai iš arti susipažino su kraujo keliu nuo donoro venos iki kelioninio krepšio, kuriame bet kuriuo paros metu iškeliauja į ligonines.
● Savo akimis pamatėme kraujo maišelius ir aparatus, kuriuose kraujas išskirstomas pagal komponentus, bei pasikartojome, kam kokie komponentai reikalingi. Žinome (nes matėme), kad plazma yra užšaldoma, o trombocitai saugomi nuolat mechaniškai judinant.
● Taip, pasikalbėjome ir apie adatos storį, ir kiek laiko žmogui reikia atsistatyti po kraujo donorystės.
● Sužinojome, kokio amžiaus ir kokiomis ligomis sergantys žmonės negali būti donorai. Iki 18 metų didvyriu būti nepavyks. Deja, ir biologijos mokytojai Augustei tądien būtų nepavykę – jai nustatė šiek tiek mažesnį nei reikia hemoglobino kiekį. Medikai liepė vaikams ją mylėti ir saugoti, kad kuo greičiau atsistatytų!
● Keli mokiniai išsityrė savo kraujo grupes – matyti, kaip nuosavas kraujas kreša reagento lašelyje, tikrai veiksmingiau už sausą kraujo grupių teoriją.
● „O tai kodėl aš turėčiau duoti kraujo, jei nieko už tai negausiu?...“ Toks klausimas būna puiki pradžia vertingai diskusijai, kodėl pasaulyje buvo pereita prie neatlygintos donorystės, kas yra bendras gėris ir kodėl svarbu prie jo prisidėti. Be to, kas gali būti emiciškai stipriau, nei žinojimas, kad gelbėji gyvybes?