Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Šiandien jautriai minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, klausydamiesi Vilniaus geto kalinių dienoraščių ištraukų...
„Ilgai užtrunka, kol pasiekiame geto vartus. Ten griežta kontrolė. Sužinome, kad pro vartus nebepraleidžia senų žmonių. Močiutė nebegali eiti kartu. Mus apima neviltis. Žmonių srautas mus pasigriebia ir mes paskubomis atsisveikiname su močiute,. Paliekame ją vieną vidury gatvės. Niekada nepamiršiu jos maldaujančių delnų ir jos akių, šaukusių: pasiimkite mane!“
Kentėjusių ir žuvusių žmonių atsiminimus prisimename ir prisiminsime, apie juos kalbame ir kalbėsime, perduosime savo vaikams ir anūkams, kad pasaulyje niekada nepasikartotų tokia tragedija kaip Holokaustas.
Gimnazijos direktorė Ruth Reches, prisiminusi savo šeimos artimųjų istoriją, paragino vaikus ne tik įsiklausyti į baisybes, bet ir pasisemti stiprybės, kokios turėjo žydai, net ir tamsiausioje tamsoje mokėję įžvelgti šviesias gyvenimo puses.
Turėjome svečią – Sergej Korablikov-Kovakrskij papasakojo vaikams savo liūdną kūdikystės istoriją, kaip jo mama, vos pagimdžiusi, perdavė mažylį iš geto per langą dežėje, tikėdamasi išsaugoti jo gyvybę. Sergejus mamos niekada ir nebeišvydo. Tėvą taip pat sušaudė gestapas. Seriožą kaip savą augino jo teta ir močiutė, bet ir jos tapo karo aukomis. Ponas Sergejus iš Prezidento Valdo Adamkaus priėmė joms po mirties skirtą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
Gimnazijos mokiniai taip pat dalyvavo Lietuvos žydų genocido aukų minėjime Panerių memoriale, kur sugiedojo Vilniaus geto himną ir degė simbolines žvakeles.