Krištolinės nakties tragedija

Šiąnakt visame pasaulyje minima Krištolinės nakties (vok. Kristallnacht) tragedija.
1938 m. lapkričio 9-10 d. naktimis Vokietijos naciai planingai puolė žydus ir naikino bei grobė jų turtą. Ironiškas kraupių įvykių pavadinimas prigijo dėl rytą po pogromo gatvėse likusių sudaužytų žydų krautuvių vitrinų stiklo šukių.
1938 m. lapkričio 10 d. labai ankstų rytą šešiametis Menachemas Mayeris, vilkėdamas tik pižama, drebėdamas iš šalčio stovėjo ant šaligatvio ir žiūrėjo, kaip uniformuoti jaunuoliai pro sinagogos pirmojo aukšto langą meta baldus, o jo tėvas, kantorius, skubėjo pakilti laiptais, norėdamas išsaugoti drabužius ir kitus daiktus. Šturmavusiųjų vyresnysis ką tik atėjo ir liepė jaunuoliams sudeginti pastatą.
Jau kurį laiką Menachemas Mayeris ir jo vyresnysis brolis Fredas vengė daugumos vaikų savo kaimynystėje. Nelabai seniai grupė vaikinų buvo užpuolusi Menachemą, sumušė jį ir įstūmė į dilgėlių krūvą. Prieš tai keli kaimo vaikai bandė paskandinti Fredą upėje. „Tai buvo mano pasaulis, – sakė Menachemas Mayeris, gimęs likus metams iki Hitlerio išrinkimo Vokietijos kancleriu. – Kitokio aš nepažinojau“.
1938 m. lapkričio 9-10 dienomis 1000 žydų buvo subadyti peiliais, sušaudyti arba nusižudė. Menachemo Mayerio tėvas buvo vienas iš 30000 vyrų, suimtų ir išvežtų į koncentracijos stovyklą. Po mėnesio Karlas Mayeris grįžo namo. Jo galva buvo nuskusta, jis buvo beviltiškai liesas ir avėjo tik vieną batą.
Krištolinė naktis buvo pabaigos pradžia.