Mūsų Gimnazijoje pamokos apie Lietuvos žydų istoriją visada laukiamos su ypatingu jauduliu. 2A ir 2B klasėse surengtose integruotuose lietuvių kalbos, tradicijų, pasaulio pažinimo ir dailės pamokose moksleiviai keliavo po tarpukario Šeduvos štetlą, susipažino su jame gyvenusiu ir giesmių sinagogoje mėgusiu klausyti arkliu Fuksu, nuostabius laiškus rašiusia Chana Grodnikiene ir vieninteliu oficialiuose dokumentuose užfiksuotu Šeduvos vegetaru Jona Janetu.
Kartu su Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ edukuotoja Irina Pociene kalbėjomės apie žydų miestelių istoriją ir kasdienybę, darėme jogą hebrajiškai ir piešėme. Ačiū Jums Irina!
Moksleiviai džiaugėsi nauja pažintimi, o muziejaus edukuotoja Irina buvo laiminga, dovanų gavusi nuostabų moksleivių sukurtą paveikslą Purim šventės proga. Smalsiesiems antrokams kilo dar daug papildomų klausimų, buvo daug šypsenų ir apsikabinimų. Sutarėme kitą sykį susitikti jau muziejuje Šeduvoje.
Štetlų Lietuvoje nebeliko. Jei kokiame nors miestelyje ir liko maldos namų ar ješivos likučiai, žydo batsiuvio dirbtuvės ar vaistinės reklamos pėdsakai, kapinių tvoros ar viena kita maceva, tai – nėra štetlas. Štetlas – tai šabo žvakės ir chalos, iškabos nesuprantamu šriftu, ritualinės maudynės, Toros pamokos, vestuvės sankryžose, prekyba bargan ir tas žydiškas akcentas turguose. Štetlas – tai šabo vakarienė skambant bažnyčios varpams, keitimasis macomis ir kalėdaičiais, tai prietarai, tai pagalba, tai draugystė ir šimtametis sugyvenimas kartu.
Jei smalsu, Šeduvos štetlo istorijų galite pasiklausyti ir Jūs.
