Rytas gimnazijoje buvo labai jautrus... Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pradėjome malda už nužudytuosius.
El malė rachamim (Gailestingumo malda)
El malė rachamim, šochėn bamromim, hamcė menucha nechona al kanfėj ha-šchina, b'maalot kdošim u-thorim, kė‐zohar ha-rakia mazhirim, et nišmot šešeš mėjot ėlef jehudim, achėinu v'achjotėinu bnėj Jisrael, še-nitbechu, v'še-nechneku, v'še-nisrefu, v'še-nehergu ba-Šoa, b'Lita, b'Ponar, ba-Forte ha-Tšii b'Kovna, b'Šavl, u-v'chol gėj calmavet, ba-avur še-anu mitpalelim l'iluj nišmotėihem.
B'gan Ėden tehė menuchatam. Lachėn Baal ha-rachamim jastirėm b'sėter knafav l'olamim, v'jicror bicror ha-chajim et nišmotėihem.
Adonaj hu nachalatam, v'januchu b'šalom al miškavėihem.
V'nomar: Amėn.
Gailestingumo kupinas Dieve, gyvenantis aukštybėse,
suteik tobulą ramybę po Dieviškosios Artumos sparnais,
tarp šventųjų ir tyriausiųjų, švytinčių kaip dangaus skliauto spindesys,
šešių milijonų žydų sieloms, mūsų broliams ir seserims, Izraelio vaikams,
kurie buvo išžudyti, uždusinti, sudeginti ir nužudyti per Holokaustą,
Lietuvoje, Paneriuose, Kauno IX forte, Šiauliuose ir visuose mirties slėniuose, kadangi mes meldžiamės už jų sielų iškilimą. Ėdeno sodas tebūna jų poilsio vieta. Todėl Gailestingumo Valdove, priglausk juos savo sparnų pavėsyje amžinai, ir įpink į gyvybės vainiką jų sielas. Viešpats yra jų paveldas, ir teilsisi jie ramybėje savo amžinojo poilsio vietoje.
Ir pasakykime: Amen.
Istoriją galime perskaityti vadovėliuose, žinoti datas ir skaičius. Tačiau kartais vienas žmogaus sakinys leidžia pajusti tai, ko neįmanoma perteikti vien faktais. Tuos sakinius iš geto skaitė mūsų mokiniai, o žodžiai skaudžiai brėžė per širdis...
„Iš geto nenutrūkstamai slenka minia. Greit pradės temti. Gete ir neatrodė, kad mūsų tiek daug… Temsta. Kol dar galima įžvelgti, reikia žiūrėti į medžius, paukščių lizdus, į tolimus namus, į kiekvieną jų langą. Juk daugiau viso to nebematysiu. Viskas gyva: kiekvienas lapelis, lietaus lašelis, net mažytė muselė – jie ir rytoj gyvens, o mūsų nebebus… Ne! Aš neisiu į Panerius! Įsirausiu į žemę, bet niekur neisiu! Aš nenoriu mirti! Bet juk ir tie, anksčiau sušaudytieji, nenorėjo…“
Paneriuose vykusioje iškilmingoje Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje skambėjo mūsų gimnazijos mokinių balsai – kartu su kitais ceremonijos dalyviais jie giedojo Vilniaus geto partizanų himną „Zog nit keyn mol“ („Nesakyk niekada“).
Šiame atminties ir susikaupimo renginyje kalbėjo ir du mūsų gimnazijos mokiniai – Daniel Golod ir Nida Dzidolikaitė.
Danielius – ketvirtosios kartos Holokausto aukų palikuonis. Nida – žydus gelbėjusių žmonių provaikaitė.
Danielius – ketvirtosios kartos Holokausto aukų palikuonis. Nida – žydų gelbėtojų provaikaitė.
Jų šeimos liudijimai kartu Paneriuose – ypatingai simboliški. Vieno šeimos istorija saugo sunaikintų gyvenimų atminimą, kitos – drąsos ir žmogiškumo padėti net tada, kai pagalba galėjo kainuoti gyvybę, atminimą. Šiandien šios dvi istorijos susitinka vienoje erdvėje – ne tam, kad užvertų praeities puslapį, o tam, kad primintų mums, ką iš praeities turime išsaugoti ateičiai.
Jauni žmonės, šiandien stovintys Paneriuose, tai gyvas atminties tiltas, kuriuo nešame tvirtą savo "Taip!" buvimui žmonėmis. Visada.
***
Per Holokaustą Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 195 tūkstančiai žydų, tai yra beveik 96% šalies žydų bendruomenės. Prisimename juos.
