Disgrafija

Disgrafija yra rašymo sutrikimas. Kaip ji atsiranda?     Tam, kad vaikas gerai rašytų, turi būti išlavėjusi ranka (t. y. smulkioji motorika), mažylis turi mokėti žodį išskaidyti garsais ir juos sujungti į žodį. Tai ir lemia rašymo sėkmę. Jeigu kuris nors šių elementų šiek tiek šlubuoja, vaikui iškyla rašymo bėdų. Su jomis susidūręs mokinukas nenori rašyti, o tėvai kartoja, kad yra tinginys. Bet su tinginyste tai neturi nieko bendra. Vaikas nesugeba suvokti, ko iš jo norima, ir nemato savo klaidų.

Galbūt šį sutrikimą galima gana anksti pastebėti?      Mažylis dažnai atsisako daryti tai, kas yra nemalonu, sunku. Tarkim, jeigu neišlavėjusi smulkioji motorika, labai sunku išlaikyti rašiklį, rašyti. Jeigu vaikučio smulkieji raumenukai nėra išlavėję, jis nemėgsta varstyti, lipdyti, rinkti detalių. Pastebėjus kaip tik reikėtų parinkti tokias užduotėles, kad mažylis labiau lavintų rankytes. Versti nereikia, geriausia kartu su vaiku žaisti žaidimus, kurie lavina pirštelius. Juk kai kada vaikui vis tiek teks imti į rankas rašiklį. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip 5–6 metų vaikutis laiko rašiklį, ar jam gerai sekasi, ar susikaupęs bando jį nulaikyti. Turėtų stebėti, ar bando užsisagstyti sagas, ar nė nebando, o pasiūlius sako, kad nenori. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip mažylis orientuojasi popieriaus lape. Paprastai turintieji rašymo sutrikimų nežino, nuo kurios vietos galima rašyti, jiems tarsi neegzistuoja paraštės, tad gali pradėti rašyti ant popieriaus, paskui tęsti ant stalo. Mažam vaikučiui galite pasiūlyti priklijuoti paveiksliuką popieriaus lapo viduryje. Jeigu nepataiko, klijuoja bet kur, nejaučia, kur baigiasi popierius, ir tai kartojasi nuolat, reikėtų kreiptis į specialistą ir aiškintis, ar mažylis paprasčiausiai nesusikaupia, ar turi rimtų bėdų. Nieko nedarant bėda didės.

Tačiau neretai tik mokytojai pastebi, kad vaikutis turi rašymo bėdų. Taip, dažnai mokytoja pastebi, kad pirmokėliui nesiseka rašyti. Pavyzdžiui, rašydamas neskiria dvibalsių, painioja ie, ė, e garsus. Kartais ir pačios mamos suklūsta, kodėl vaikutis, deklamuodamas eilėraštuką, vienodai taria ilguosius ir trumpuosius garsus. Tokių dalykų nereikia praleisti pro ausis. Tarkim, jeigu pypliukas, net ir kelis kartus pataisytas, sako: „Mano batai buvo dū, vienas dingo nerandū“, vertėtų kreiptis į logopedą. Disgrafijos klaidos yra ypatingos tuo, kad kartojasi praktiškai visuose žodžiuose, ypač daugiaskiemeniuose. Vaikas nepastebi savo klaidos, net kai mama ar mokytoja prašo perskaityti kelis kartus.

Mamos turbūt verčia vaikutį rašyti žodį tol, kol parašys taisyklingai?      Bet jis nesugeba to padaryti. Gali skaityti ir skaityti sakinuką, kurį parašė, bet nepastebės, kad parašė, tarkim, „genis“ – ne „genys“. Manau, dažna mamų klaida ta, kad yra įsitikinusios, jog pirmokėlis tingi mokytis, pasodina jį ir liepia rašyti diktantą, perrašinėti sakinius iš knygos. Vaikutis gali sėdėti, ašaroti, tačiau klaidų nemato. O toks spaudimas tik sukelia priešiškumą, nes vaikas nesupranta, ko mama ir mokytoja reikalauja. Žino, kad kažką ne taip padarė, bet negirdi, neskiria klaidos. Gali perskaityti žodį taip, kaip turi būti, bet kaip parašyti, nežino. Turbūt vaikams dingsta noras ir į mokyklą eiti? Dažniausiai vaikai pasitiki savimi, bet pasimokę pirmoje klasėje pusmetį jau nebenori į mokyklą. Kai kurių net elgesys pasikeičia. Vaikai mėgsta vieni iš kitų pasišaipyti, griežtai vienas kitą vertinti ir jeigu kuris nesugeba rašyti, jaučiasi labai blogai, netgi dažniau serga. Paprastai jų ir raštas labai negražus. Vaikui, turinčiam šį rašymo sutrikimą, nulaikyti rašiklį yra taip pat sunku, kaip mums vairuoti lenktyninį bolidą. Rašydamas pavargsta, suprakaituoja, nes įdeda daugiau energijos ir pastangų nei kiti vaikai. Tėvai ir pedagogai turėtų atkreipti dėmesį ir nuvesti tokį vaikutį pas specialistą.

O kas jeigu vaikui nesuteikiama pagalba? Kuo toliau, tuo daugiau klaidų?      Taip, nes pamokos tampa vis sunkesnės. Dažnai disgrafijos sutrikimą turintys mokinukai du žodžius sujungia į vieną, labai sunkiai perpranta gramatikos taisykles, o dar sunkiau jas taiko. Vėliau būna sunku žodį linksniuoti, asmenuoti, derinti galūnes. Pirmoje klasėje iki Kalėdų vaikučiai mokosi pažinti raides, o metų pabaigoje jau rašo sakinukus. Tada jau gali protestuoti ir nesistengti, jei ir taip nepavyksta. Tokiems vaikučiams gali puikiai sektis matematika, tiesa, atėję prie lentos, nesupranta, kurioje vietoje pradėti rašyti skaičių ar žodį.

Kaip padėti vaikui? Su ikimokyklinuku galima pažaisti įvairius lavinamuosius žaidimus, raidžių loto. Kad raides lengviau įsimintų, gali jas rašyti smėlyje, sniege ir visada ištarti. Gerai yra ieškoti panašumų gamtoje, tarkim, o – kaip saulė. Galima „savo kūnu“ pavaizduoti raides, i – suglausti rankas, y – iškelti ir išskėsti. Galima raidelių pasigaminti iš vielučių, plastilino, pasikabinti kambaryje, bet po nedaug, po kokias penkias ir keisti kas savaitę.

Ką su vaiku gali nuveikti tėvai: – žaisti įvairius loto žaidimus; – dėlioti konstruktorius, mozaikas; – nupiešti piešinį, sukarpyti į tris keturias dalis, paskui suklijuoti; – sujungiant taškus nupiešti paveikslėlį; – atpažinti neužbaigtus paveikslėlius, raides, skaitmenis. Įvairių užduočių galima rasti vaikiškuose žurnaluose „Penki“, „Naminukas“, „Todėlčius“ ir kituose. Mokyklinuką jau reikia parodyti specialistui, kad nustatytų disgrafijos rūšį, priežastį ir numatytų pagalbą. Ir ypač svarbu, kad tėvai būtų pirmiausia vaiko draugai, kad paguostų, padrąsintų, paaiškintų, jog šią bėdą įmanoma įveikti. Atliktų namų darbus kartu, išklausytų, kas jam sunku. Ir nereikalautų, kad mažylis per tam tikrą laiką pats juos atliktų.

Ar toks sutrikimas yra ištaisomas? Jeigu vaikutis negauna jokios pagalbos, dažniausiai tai lieka visam gyvenimui. Suaugęs žmogus išmoksta save apgauti, nerašo tam tikrų žodžių, pakeičia juos kitais. Tačiau klaidos išlieka. Jeigu pagalba yra suteikiama, klaidų gerokai sumažėja, kartais ir visiškai išnyksta. Tačiau dirbti turi ne tik mažylis, bet ir tėvai – ir logopedas, ir pedagogai. Svarbiausia, kai vaikas lanko I–IV klasę. Kiek laiko užtruks darbas su vaikučiu, priklauso nuo daugelio dalykų. Jei kartu yra ir skaitymo sutrikimas (disleksija), būna dar sunkiau. Labai svarbu, kad tėvai vaikučio nepopintų kaip ligonio, t. y. neperlenktų lazdos nuolaidžiaudami. Svarbu žinoti, kad tai sutrikimas, kurį galima įveikti.

Kaip atpažinti disgrafiją? Rašymo sutrikimas – optinė disgrafija – nustatoma tada, kai pradėjęs rašyti vaikas niekaip neįsimena raidžių, painioja tas, kurios turi vienodų elementų. • Painiojamos grafiškai panašios raidės p-d, b-l, g-d, n-u, n-r, p-g, p-b, m-n, c-e, o-c, y-g-j, b-d, d-b, v-r, dvibalsiai ie-ei, uo-ou. • Mokinukas taip pat veidrodiškai rašo skaičius: 2, 5, 6, 1, dviženklius skaičius, painioja ir ženklus, didžiąsias raides S, Š, Z, Ž, L. Kartais pradeda žodžius rašyti iš kito galo. • Nurašinėdami skrupulingai kopijuoja, blogiau piešia daiktus iš atminties, konstruoja, sunkiai nustato kryptį, pameta skaitomą ar rašomą tekstą, eilutę, nežino, kur pradėti rašyti, piešti sąsiuvinio lape, spręsdamas kryžiažodžius nežino, kur rašyti. • Jam taip pat sunku suvokti žemėlapius ar schematiškai pavaizduotus uždavinius, diagramas, pastebėti skirtumus paveikslėliuose. • Sunku tokiam vaikui ir dalyvauti estafetėse, pasiruošti pamokai – atsinešti reikiamas mokymo priemones. • Tokiam vaikui dar daugiau sunkumų kyla, kai jis pradeda mokytis užsienio kalbos, pavyzdžiui, anglų. Tuomet pradedamos painioti lietuviškos ir angliškos raidės. • Vaikučiui sunku žodį išskaidyti garsais. Jis painioja ilguosius ir trumpuosius garsus: „i“, „y“, „u“, „ū“, „e“, „ie“, „ė“. • Praleidžia raides žodyje. • Labai stipriai spaudžia rašiklį, atrodo, kad keistai sėdi. Specialistai tai įvardija kaip keistą riešo, lapo ir kūno padėtį. • Painioja rašytines ir spausdintines raides, atrodo, kad vaikutis jų neįsimena. • Nepaiso linijų ir paraščių. Pradėjęs rašyti rašo vos ne ant stalo. Nesiorientuoja lape, gali pradėti rašyti nuo vidurio, sąsiuvinio galo, praleisti kelis lapus. • Susidaro įspūdis, kad visiškai nereaguoja į pastabas, bet iš tiesų vaikas tiesiog nesiorientuoja. • Daug kartų kartoja žodį, kol jį parašo, atrodo, nuolat šnabžda. • Sunkiai suvokia minkštumo žymėjimą žodyje. • Iškraipo žodžio struktūrą, gali parašyti netinkamą skiemenį ar galūnę. Verta žinoti! Disgrafija gali atsirasti ir dėl persirgtų ligų. Pavyzdžiui, jeigu kūdikystėje mažylis daug sirgo, šiek tiek vėlavo kalba, šveplavo. Šį sutrikimą gali sukelti ir didelė galvos trauma. Pasitaiko, kad tada vaikas iš viso pamiršta rašybą.                                                                                                   

Parengė psichologė Ruth Reches