„Blogi“ žodžiai

Nė viena mama ar tėtis nenori, kad jų vaikas keiktųsi arba būtų toje aplinkoje, kur dažnai keikiasi kiti bendraamžiai. Kaip tik tėvai nevadina keiksmažodžių – tai ir negražūs, ir blogi, ir nešvankūs… O vaikui taip knieti juos ištarti… Kad ir kaip tėveliai draustų, dažnai šie žodžiai būna tokie stiprūs ir galingi, kad tiesiog ,,prilimpa” prie vaiko liežuvėlio. Jeigu jūsų vaikučiui dar tik 6-7 metai, tai jis tardamas draudžiamus žodžius, prieš bendraamžius pasijunta didesnis ir ypač ,,gudrus”, ,,kietas”. Vaikai, kurie tarp savo draugų vartoja ,,blogus” žodžius (ir dar žinodami, kad taip daryti draudžia tėvai), pasijunta nepriklausomi bei savarankiški. Tad drausti ar leisti vaikui svaidytis keiksmais? Reikia atminti vieną seną taisyklę – kas draudžiama, to ypač norisi. Bet išeitį galima rasti: tėveliai turėtų nuoširdžiai pasikalbėti su savo vaiku ir aiškiai išsakyti savo nuomonę. Tiks ir tokie argumentai: ,,Man liūdna, kad mano sūnus, kurį aš labai myliu ir stengiuosi gerai auklėti, dažnai sako negražius žodelius”, ,,Man nesmagu, kai iš tavo lūpyčių išgirstu tokius žodžius”, ,,Aš labai nemėgstu girdėti keiksmažodžių, nors ir žinau, kad daug vaikų juos sako”. Jeigu tai nepadeda, ir vaikui keiksmažodžiai tiesiog birte byra, susitarkite: ,,Aš tikiu, kad tu gali išmokti nesikeikti, bet matau, kad dabar tai padaryti tau sunku, todėl susitarkime šitaip: kai tik norėsi ištarti kokį nors keiksmažodį, bėk į tualetą ir ten pasistenk pasakyti, kiek įmanoma, daugiau ,,blogų” žodžių. Tada vėl sugrįžk į kambarį ir nusišypsok man”. Šis ,,receptas” padeda – juk kam malonu bus eiti į tualetą, kad pasakytų kokį nors negražų žodį… Ir dar kada niekas negirdi?.. Kam keiktis, jei tėveliai nedraudžia, o dar net ir liepia: ,,Pasakyk, kiek įmanoma daugiau tų žodžių?” Tėveliai turėtų atminti, kad jie yra ir turi būti žymiai išradingesni bei gudresni už savo vaikus: būtina gerbti vaiko norus ir jausmus, tačiau reikia tinkamai mokėti nukreipti jo veiksmus.

,,Mamos žurnalas”, 2001 m., Nr.3